Erdvė.

Žinot… Vakar kai ką supratau. Ką? O gi… Kad viskas. Moktoja pagyrė mano parašytą pasaką.

Galbūt tie, kurie skaitė pirmą įrašą šiame blog’e, suprato, apie ką šneku. Na, jei ne, Karolina saves the day: rašiau blog’ą, kad… slapčia atkeršyčiau, išliečiau Gretos (ai nu, paskutinis įrašas, galima ir tikrais vardais) sukeltą pyktį ar kažkas tokio. Pasaką parašiau viena pati, mokytoja ją pagyrė. Aš laimėjau.

Ir pyktis atlėgo.

Nieko netrinu, nes čia man pačiai asmeniškai gerų dalykų yra.

Bet mandagu atsisveikinti. Taigi iki.

Auksinė, dar mažytei man įkalta taisyklė - vienai į Smiltynę negalima.

Taisyklės papildymas, kurį sugalvojau jau pati - į Smiltynę galima tik su normaliu ir patikimu bernu. Dėl visa ko.

Šiandien buvau Smiltynei! (party)

Su Parazitijum (ale žinot, ir šita klyčka jam netinka). Kojų nebejaučiu. Susibraižiau rankas krūmuose. Gerklę skauda. -.- Bet buvo taip nerealiai smagu, kad tie skausmai net ne į temą.

Pirmiausia tai Kūtveliau, nepyk, bet… Dainavau su juo mūsų dainą (tmi) Ar aš kalta, kad jis ją iPod’e turėjo?! O dar tas iPod’as žalias (lūžau porą minučių. Paskui pasklausiau, kodėl ne žydras. “Tokio nebuvo. O gaila, kai pagalvoji. Aš debesėliais būčiau apsipaišęs…” xD). Vis tiek gaila, kad nebuvo lempos. Nu tos, kur pas tave. Į ją geriausiai dainuojas ;D Nors Parazito balsas tai toks, kad tik į Blue jį! ;o

Pastebėjau, kad mes abu jaučiame nenumaldomą trauką nesvarumo būsenai, o jos pasekoje - ir krūmams. “Žinai, man atrodo, kad kai tu prisigeri, būni labai rami..” (čia pacituotas ne P, bet vis tiek labai į temą :D).

O labiausiai tai man patiko, kad valandą davesį po tą mišką atsidūrėm prie jūros, pažiūrėjom ir apsisukę nuėjom. Tai truko kokias 3 minutes xD O kąą? Šalta gi. O miške bent krūmuose pasišildyt galima. Arba ant samanų. (Reiks dabar skalbimo milteliais kompensuot Parazitui padarytą žalą. Tikiuosi, kad skalbimo miltelius paštu siųst galima, kitaip reiks tranzuot į kitą šalies galą :D)

Gerai būtų, jei viskas taip ir tebūtų… Bet nee, aišku, kur man viskas taip pasakiškai bus.

Ir iš vis, kas per išmislai - kodėl Smiltynės priemišky telefonai gaudo ryšį?!

Skambino Jis. Jau norėjau numest, kaip visada, bet P neleido. Pamatė, kas skambina |(

- Atsiliepsi?

- Ne.

- Atsiliepsi.

- Ne.

Tai tas bruudas sapožnykas atėmė (!) iš manęs telefoną ir pats atsiliepė… Pokalbis maždaug toks:

- Klausau.

*kažkas šnekama kitam gale*

- Nesvarbu.

*šnekama kitam gale. Kaip supratau, teiravosi apie mane.*

- Kodėl? Nenori ji šnekėti, manau.

*labaaai ilgai postringaujama kitam gale. Jau rankos be telefono man pradėjo šalt.*

- Aha, būtinai perduosiu.

Padeda ragelį, atiduoda man telefoną. Taip nieko ir neperdavė, o klaust aš tiesiog nenorėjau… Hm. Smiltyynė.

Alarm - aplink siautėja Twi epidemija!! Pasprukti nepavyks!! Bent jau filmo garso takelio paklausyt teks turbūt visiems.

O aš net filmą pažiūrėjau. Krenkšt. Na, esu mačius ir baisesnių. Bet vat viena daina, skambanti filme… Jau bežiūrint tą ”Saulėlydį” ji patraukė, o dabar, kai kilometro spinduliu nematyti to baisaus Pattinson’o veido, išvolioto miltuose, turiu pripažinti - net labai nieko dainelė! Ir iš vis, Muse muzika yra Muse muzika. Čia kaip su Mraz’u - jei patiko viena daina, patiks ir likusi dauguma.

Vis dar žadu nueiti į biblioteką paieškoti knygos. Na “Saulėlydžio”. Kai skaitysiu, pasileisiu “Supermassive Black Hole”, gal tada negalvosiu apie tą dešrelę Belos Gulbės vaidmens atlikėja. Tai sasyskai tik 19! ;o Ir raudono popieriaus reiks nusipirkt. Bus gerai, jei bent vieno dalyko nepamiršiu..

Nukirpo plaukus. Čia, jei ką, hurray. Bet arba sutrumpėjus ataugoms sutrumpėjo ir protas, arba ta panelė TobuliausiaTobulybėIrPuikiausiaIronijosMeistrėPasaulyje (kažkada buvusi Sapožnykė) dakniso.

Vakar užėjo toks pozityvumo ir laikinumo priepuolis, kad paėmiau ir parašiau jai žinutę. PP bandė sutrukdyti, bet niekas aišku jo neklausė. Hm, gal reikėjo. Ai, px. Kiek supratau iš jos netaisyklinga kalba parašyto blog’o, ji ir toliau yra klizma. Lai. Jau rimtai atsibodo. Ir dar stebis, kad neturi berno/jai depresija/etc.

Bejee, aš atrodau kai Naruto or something like that! xD O Kūtvelos plaukai šiandien gražiaai atrodė *susižavėjimas* Ir koks pas ją fainas balsas (inlove) Fyyyver :D

Blah, tėvai už nugaros vėl. Šlyyyykštu. Gerai, jie irgi žmonės, bet man vis tiek šlykštu.

Vatafaaak tos atostogos? Siaubas, turbūt jau seniai taip prastai nesijaučiau… Net galvą tingisi plauti, o tie, kurie žino, kaip aš pakęst negaliu bent kiek ne taip, nei reikia, atrodančių savų plaukų, turbūt labai nustebo.

Be to, kojos kai sulaužytos. Penktadienį su Kūtvelą taip jas užliaužiau bežiūrėdama kašį, kad skaudėjo iki šeštadienio. Tačiau šeštadienį kaime plūkiau 6 valandas, o tai sveikatos nepridėjo. Sekmadieninis ėjimas į bažnyčią nuvarė galutinai, ir po to tik šiandien išėjau iš namų ilgiau nei 2 valandom. Išėjau. Kojos vėl lenda kur nesulenda. Bet vis tiek laimė mano širdy.

Nesikuklindama prisipažįstu meile žmogui, ištempusiui mane iš tų keturių baisingų sienų. O tai būtų Partizanius Parazitius (sun) (Nebijokit, tas mane dar baisiau - PPP (Prietranka Pamėkle Puskvadračiu, ne Potter Puppet Pals) - vadina.) Thaaanks Good, kad atvažiavo ir išgelbėjo nuo galutinės ir absoliučios degradacijos. Myl, pussapožki tu (h)

Per galvą trenkia Spragtuko “Overture”. Ir nereikia juoktis - gaaš, kaip man patinka ta muzika. Jo, mergytė visai į lankas nusivažiavo, ne tik kad visokių “bum bum bum” nesiklauso, dar simfonijų pradėjo iš kompo reikalaut… O man gerai, nes man viskas absoliučiai neberūpi. Na, išskyrus plaukus. Einu jų plaut, nes kompiuteris tuoj išsigąs ir užlūš dar. Ryt į kirpyyklą! (party) Reik bandyt gaudyt kontaktą su Kūtvela.

P.S. Misterija - Kukutė turėtų rašyt, bet nerašo. O rašo Primadona. Eina lai abi velniop.

Man reikėjo dainos. Tokios, kuri nusakytų mano būseną, nuotaiką, nes pati žodžių jau nebeturiu. Ir ką? Radau.

I’m not sure what I’m looking for anymore
I just know that I’m harder to console
I don’t see who I’m trying to be instead of me
But the key is a question of control

Can you say what you’re trying to play anyway
I just pay while you’re breaking all the rules
All the signs that I find have been underlined
Devils thrive on the drive that is fueled

All this running around, well it’s getting me down
Just give me a pain that I’m used to
I don’t need to believe all the dreams you conceive
You just need to achieve something that rings true

There’s a hole in your soul like an animal
With no conscience, repentance, oh no
Close your eyes, pay the price for your paradise
Devils feed on the seeds of the soul

I can’t conceal what I feel, what I know is real
No mistaking the faking, I care
With a prayer in the air I will leave it there
On a note full of hope not despair

All this running around, well it’s getting me down
Just give me a pain that I’m used to
I don’t need to believe all the dreams you conceive
You just need to achieve something that rings true

All this running around, well it’s getting me down
Just give me a pain that I’m used to
I don’t need to believe all the dreams you conceive
You just need to achieve something that rings true

Depeche Mode - A Pain That I’m Used To.

Žali vartai praviri, kaip juos ir prisimenu. Kiemas tvarkingas, tokiu metu visose aikštelėse tuščia, lyg išluota.

- Einam? - paklausiu Mažytės. Ji entuziastingai sutinka.

Vos įėjus, iš kart apima toks keistas jausmas… Sienos, nors ir perdažytos, dvelkia prisiminimais. Tas mažas medinis namelis vidury žolyno mums abiems sukelia juoką - prisimename, kaip jo bijojome manydamos, kad ten gyvena kažkokie neaiškūs padarėliai, kad ten uždaro blogus vaikus… Net įlinkęs asfaltas primena smarkų lietų, po kurio mes milžinižkose balose plūkdydavome popierinius laivelius…

Einame tolyn. Štai pradinė mokykla, kuri tada atrodė tokia paslaptinga. Vos apie ją pagalvojus prisimenu masyvius granitinius laiptus. Juos pamačius, užlieja keistas ilgesys. Kažkada susidomėjusi stebėdavau vaikus, tuo metu daug didesnius už mane, kurie jais lipdavo. Dabar, po septynių metų, tie granito luitai nė kiek nebevilioja. O Mažytė tų laiptų nė nebeprisimena. Bent vienas dalykas, kurį aš prisimenu, o ji - ne ;D

Toliau pilna langų, už kurių mus stebi didžiulės pirmokų-ketvirtokų akys. Dabar tie pastatai, tos vietos - jų gyvenimas. O juk kažkada ir pati tuo gyvenau. Net nesitiki. Atrodo, ištisas amžius prabėgo…

Paėjus tolyn, išvystame baseinėlį. Tokį, kur visuose darželiuose-mokyklose būna. Iš kart imu šypsotis prisimindama tiek kartų prie jo švęstas Užgavienes, degintą Morę. Ne, tikrai: tai buvo tik prieš septynis metus?! Juk čia viskas vis dar gyva, tiesiog alsuoja man į veidą. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad nepasiilgau to.

Galiausiai ta aikštelė, kur mūsų grupė nuolat žaisdavo. Daug kas nauja, o daug ko iš vis nebėra. Tačiau to kas liko visiškai pakanka, kad man sulinktų kojos. Mažytė visai nesupranta, kodėl aš pasileidžiu prie tų dviejų tvirtų ir senų medžių, kurie man kelia tiek prisiminimų, kaip joks kitas dalykas visoje aptvertojoje teritorijoje.

Tik kad pavėsinės nebėra… O štai ir ta įdubusi tvoros vieta… Prisiminimai tokie gilūs, kad jaučiu, jog net galiu pravirkt. Iš ilgesio. Jei ką ir norėčiau pakartoti, tai tikrai būtų tai, kas įvyko tą šiltą dieną išėjus į lauką… Taip, praėjo daug laiko. Taip, tai vaikiška. Taip, tai kvaila. Ir visai nesvarbu, jog tada buvau šešerių.

Jei kas ir kelia man nostalgiją, tai pirmasis bučinys, kurio niekada nepamiršiu. Nes jis buvo pirmas. Nes tada aš tikrai kažką jaučiau, o ne galvojau, kad jaučiu.

Žinot, jau seniai galvojau, kad reikėtų padaryti įrašą apie žmones, kurie labai dažnai yra minimi blog’e, apie mano antrąją šeimą… Taigi, pastumėta šios savaitės gan gausių įvykių savo klasėje, pagaliau pasiryžau - reikia. Todėl nieko nelaukdama pristatau įrašo temą - Mano bendraklasiai.

Aišku, apie kiekvieną iš jų (o mūsų yra net 21. Lyg ir ;D) rašyti užimtų be galo daug laiko, o ir skaityt būtų nuobodu, todėl aš apžvelgsiu tik pagrindinį matomą vaizdą. Matomą mano akimis, žinoma.

Mūsų 7 klasė yra paskutinė iš penkių septintų klasių mano mokykloje. Kaip paskutinė, ji buvo surinkta iš kitų mokyklų, ne taip, kaip likusios septintos klasės, kurios buvo suformuotos dar pirmaisiais mokslo metais (mano mokykla - pagrindinė). Tai, ypač pradžioje, kai dar buvome penktokai, buvo ir mūsų stiprybė, ir silpnybė. Tačiau dabar, kai kartu esame jau treti metai, kai vienas kitą pažystame jau pakankamai, lyg ir nebėra didelio skirtumo, kad mes buvome iš skirtingų mokyklų (na, išskyrus kai kurias pamokas, ypač anglų kalbą) ir iš skirtingų aplinkų. Dabar mes klasė. Nors kartais mums trūksta kai ko, kam užauginti reikia daugelio metų - tai vienybės ir darnos.

Mano bendraklasiai… Kad ir kaip norėčiau, jų visų negaliu apibūdinti vienu, visiems tinkančiu žodžiu, nes klasėje yra labai daug priešingybių, kraštutinumų. Lengviausia yra pasakyti, jog klasė susiskirsčiusi į dvi kastas, kaip senovės Indijoje ar kur ten ;D Yra valdovai, “vierchai”. Ir yra žemesnės prigimties padarai, kurie dažniausiai yra žymiai tikresni žmonės. Bet ir čia yra išimčių. Kad ir Primadona: turbūt nieks nesiginčytų, jog ji priklauso aukštesniąjai kastai, tačiau yra viena žmogiškiausių mūsų kolektyvo pažibų. Ir jos pravardė mano blog’e - Primadona - kilo ne dėl kokio tais pasipūtimo ar dar ko (na gerai, ir to ji turi, bet dabar ne apie tai ;D), o dėl jos sugebėjimo būt pirma, pačia geriausia - draugiškiausia, tikriausia.

Na, bet turiu pažymėti, kad ne visi tokie, kaip pastaroji. Yra mūsų klasėj ir akiplėšų, egoistų, savanaudžių ir kitokių nuosta***ių. O keisčiausia tai, kad toje pačioje klasėje galima pastebėti nemažai “priešingybių traukos” dėsnio pavyzdžių: Paleva ir Primadona, aš ir Kukutė, Mieguolė ir Akyloji… Kontrastai, kontrastai ;D

Hm, tai turbūt ir viskas. Maždaug tokioj aplinkoj aš mokaus. (Ir turbūt iš kart matyti, kaip aš mokausi, kad apie savo klasę galiu tokį kilometrą prirašyt ;D)

“Dream on, dream on…” - skamba dabar mano ausinėse. Ak, tos aukso fondo dainos, įdiegtos man dar vaikystėje… Nors niekada nepasakyčiau, kad buvau/esu priesiekusi Depeche Mode fanė, tačiau kai kurios jų dainos yra tikrai nuostabios. Ne taip kaip kokia Nirvana, jos nekiša skausmo, o leidžia įkveikti jau esantį pas mane. Jose nauji pojūčiai yra pateikti labai savotišku būdu, visiškai kitaip, nei mano mėgstamųjų J. Mraz’o ar kad ir pačio Mikos dainose. Jie yra Depeche Mode. Greita mada, užsitęsusi labai ilgai.

“I don’t wanna hear
I don’t wanna know
Please don’t say you’re sorry…” - mano mintis skaito jau Madonna. Štai būtent šitais žodžiais aš svajoju Jį užčiaupti. Ir nors vis dar neaišku, kodėl Jis manęs atsiprašo (nes turėtų būti atvirkščiai), aš nieko girdėti nenoriu. Ir štai, vėl popsinė daina geriausiai išsako mano būseną. Įdomu, gal čia koks sutrikimas - per didelė trauka pop’sui?.. Ar tai įtakoja mano atbukę jausmai ir jutimai? Ar Madonna per tiek metų scenoje sugeba skaityti klausytojų mintis?

Žinot, gal pasileisiu kokį transo daiktą. Prasmės mano smegenims ten - nulis. Bent nieko nereikės tapatint su gyvenimu, kaip kad aš pratusi.

Jau į pabaigą eina pirmasis to nuostabiojo pavasario mėnuo. Emm… Nežinau, kaip jūs, bet aš jokio pavasario praktiškai nemačiau. Taip, taip, žinau - jau vasarą turėjau įsigyti akinius, bet gal nesu tokia akla, kad nepastebėčiau pavasario?! Ir šiaip, šalčiui ir lietui pajusti akių, o juolab akinių - nereikia.

Tarkim kad ir vakar. Su Kūtvela susigalvojom pagaliau nusidanginti prie jūros. (Šiaip jau senokai žadėjom, bet paskutinį kartą, kai jau buvom tiksliai suplanavusios, pradėjo snigti :D) Na, pakvietėm ir Kukutę, tačiau ji, iš pradžių paskelbusi, jog “reikia pabūti ir su draugėm” (pritariu, beje. Visai ji mus apleido! ;x) ir sutikusi, eilinį kartą mus “permetė”.

Na, pirmiausia tai jūra mums iš kart “nuplaukė”, kadangi Kūtvelai tėvai neleido prie jos, nes lyja. Nė velnio nelijo! >:O Bet vis gi supraskit, kas per orelis, kad net prie jūros neišleidžia…

Žodžiu, pavasaris…

Šiek tiek pavasarinių spalvų iš vakarykščio kankinimo Anikės aikštėj. Gražus skėtis, ane? ;D